- karučiai
- ×karùčiai (plg. 1 karai) sm. pl. (2) Prn; R219 žr. karutis 1: Iš daugelio trobų riedėjo karučiai, prikrauti grūdų A.Vencl. Įsikibo abiem rankom į karučių šalinę rš. Kai arklys pasensta, jį kinko į karučius B.
Dictionary of the Lithuanian Language.